Vilnius – kas?
Prasidėjus karui… nors neteisinga taip sakyti. Karas prasidėjo 2014 metų kovo 2 dieną, kai buvo užimtos kelios Ukrainos karinės bazės ir šalis paskelbė visuotinę mobilizaciją. Turbūt teisingiau sakyti prasidėjus antrai karo fazei. 2022 metų vasario 24 dieną karas priartėjo prie mūsų dar labiau. Nuo tos dienos ne kartą galvoje sukosi mintis, jei karas ateis iki mūsų ar nebus baisu imti ginklą į rankas ir stoti ginti savo šalies, savo laisvės ir savo šeimos? Norėjosi tikėti, kad ne, bet tai ne filmas, kurį gali išjungti kada panorėjęs. Sėdėdamas ant sofos gali kiek tinkamas vaizduoti koks tu raitelis puikus, gal net kitus gali įtikinti … svarbiau, kad pats patikėtum tuo. Svarbiau kad tuo tikėtum, kai virš tavęs skraidys raketos ir lėktuvai, kurių nerodo flighttadar24 ir dažniausiai su penkiakampiais raudonos spalvos blynais ant sparnų.
Pirmą kartą nuo karo pradžios, Ukrainą aplankiau vasario 28 dieną. Tai yra po 4 dienų, kai karas patapo karu visai Europai ir Pasauliui. Per du mėnesius su įvairia humanitarine pagalba šioje šalyje teko apsilankyti virš dešimties kartų. Vežėme medikamentus, maistą, dronus, liemenes, termovizorius ir maistą keturkojams, varėme automobilius kariams, parvežėme kelias dešimtis karo pabėgelių į Lietuvą. Dažniausiai kelionių tikslas buvo Lvovas. Pamenu kai kurių bendrakeleivių veidus sužinojus, kad reiks kirsti Lenkijos-Ukrainos sieną ir nuvažiuoti iki sandėlio 500 metrų. Juk ten karas … už 500 metrų..? Daugeliui sėdinčių Lietuvoje atrodo, kad kelionė iki Lvovo šiuo metu verta mažiausiai medalio, o gal net ir didvyrio vardo. Ir nesvarbu, kad Lvovo centre lauko kavinėse savaitgalį nerasi laisvo staliuko. Baisu? Pirmą kartą sukaukus sirenoms nebuvo labai jauku, bet vietiniams į jas nereaguojant susitaikai su tokia kasdienybe.
Galima visą romaną parašyti apie pasienio darbuotojus, gyventojus ir sienos kirtimo įpatumus, bei įpatumų kaitą pasavaičiui, bet štai nutiko skambutis, kuris mane nuvedė kur kas toliau nuo Lvovo…kur kas…net iki Sosnove. Šiame gyvenimo tarpsnyje neišsiplėsiu, nei apie kelionę, nei apie nuotykius ar potyrius. Nuvežėme kelis šimtus litrų tepalo ir tepalo filtrų Hummer’iams, Specialist+ įrankų karinės technikos remontui, higienos priemonių ir aprangos iš AiC Ukrainos kariams iki Kramatorsko. Ačiū visiems prisidėjusiems prie to. Ačiū Autocom už transportą ir pasitikėjimą. Savaitės praleistos Ukrainoje vaisius, po mėnesio ar dviejų pamatysite (tikiuosi) per LRT. O tyzeriui (užkabintukui) keletas nuotraukų iš savaitės „atostogų”.
p.s. Svarbiausia ką gavau šioje kelionėje, tai supratimą, kad nebus baisu… ir nesvarbu, kas skraidys virš galvos, kovosiu už Lietuvą, laisvę ir savo šeimą, kaip dabar tai daro mūsų Broliai. Ir tikiu, jei reiks tokių bus dauguma.
p.p.s Sosnove tai vietovė, kurioje yra Sviatogorsko geležinkelio stotelė. Mūsų buvimo metui iki orku ordos buvo apie kilometras. Truputis virš trisdešimt kilometrų keliais nuo Iziumo ir tiek pat nuo Sloviansko. Tai kryptis į kurią rusai mūsų buvimo momentui metė papildomas pajėgas norėdami apsupti Slovianską ir Kramatorską. Tiesa mūsų buvimo metu jiems taip ir nepavyko pajudėti iš vietos. Važiuodami atgal užsukome į Olenivką. Mažas ir niekuo neišsiskiriantis kaimas tarp Chersono ir Mikolaivo, kuris man atmintyje liks ilgam. Šio teksto rašymo momentui nuo šio kaimo iki kacapų ordos 8,5 km.
